Rimantas Greičius "Dilgėlynų Rojuj"

XIX amžiaus antroji pusė ir XX amžiaus pradžia – žiauria priespauda paženklintas knygnešių metas. Didžiavyriai, rizikuodami gyvybėmis, platino už duoną kasdieninę tautai brangesnį rašytinį lietuvišką žodį.

Kai niūrią kovo naktį į mūsų butą įsibrovę ginkluoti vyrai liepė susiruošti kelionei į nežinią, aš, tuomet jau gimnazistas, suprasdamas, kad toje nežinioje bus knygos tik svetima kalba, paėmiau 1947 metais išleistą Salomėjos Nėries poezijos rinkinį. Mamytė – maldaknygę, Tėvelis – dainų rinkinį „Vai, lėkite dainos“, kurį sudarė kartu su tragiško likimo kunigu Justinu Dabrila. Sibire, kai kokia nors proga susiburdavo tremtiniai, aš į rankas paimdavau akordeoną, Tėvelis – tą knygelę. Ir tada svetimais toliais lėkdavo tremtinių balsais audžiamos iš jos ištrūkusios dainos. Šios trys knygos kaip geriausios draugės lydėjo mus visą tremtį ir kartu sugrįžo gimtinėn.

Po to Nemunėlis daug drumzlinų vandenų į Kuršių marias nuplukdė, tačiau, apsivalęs, į XXI amžių nemažai, dažnai visiškai nesuprantamų naujovių atnešė. Besikeičiantis laikmetis išugdė knygspardžius ir tautos klasikų kūrinių į šiukšlių konteinerius metikus. Visa tai matydama ir prisimindama knygnešius, ėmė raudoti lietuvių kultūros didžiavyrius tautai pagimdžiusi Žemė maitintoja.