Dž. Orvelo rinkinys: "Gyvulių ūkis" ir "1984-ieji"

Erikas Artūras Bleras (Džordžas Orvelas) gimė 1903 m. Indijoje, kur jo tėvas dirbo valstybės tarnyboje. 1907 m. šeima persikėlė į Angliją, ir 1917 m. Orvelas pradėjo mokytis Itone, kur reguliariai talkino įvairiems koledžo žurnalams. Nuo 1922-ųjų iki 1927-ųjų metų jis tarnavo Indijos imperinėje policijoje Birmoje, ir ši patirtis įkvėpė jį prašyti pirmąjį savo romaną „Birmos dienos“ (1934). Vėliau ėjo keleri nepritekliaus metai. Dvejus metus jis gyveno Paryžiuje, paskui grįžo į Angliją, kur sėkmingai dirbo repetitoriumi, mokytoju ir knygyno pardavėju; tuo pat metu Orvelas rašė recenzijas ir straipsnius į daugybę periodinių leidinių.

1933 m. išleistas romanas „Šuniškas gyvenimas Paryžiuje ir Londone“ (Down and Out in Paris and London). 1936 metais Viktoras Golanzas įgaliojo jį aplankyti Lankašyro bei Jorkšyro rajonus, kur viešpatavo masinis nedarbas, ir dėl čia pamatyto skurdo gimė išraiškinga apybraiža „Kelias į Vigano prieplauką“ (The Road to Wigan Pier, 1957). 1936-ųjų metų pabaigoje Orvelas išvyko į Ispaniją kovoti už respublikonus, ir ten buvo sužeistas. Romanas „Pagarba Katalonijai“ (Homage to Catalonia) — tai pasakojimas apie pilietinį karą. 1938-aisiais jis gydėsi sanatorijoje ir nuo to laiko taip visiškai ir nepasveiko. Šešis mėnesius Orvelas praleido Maroke ir ten parašė apybraižą „Įkvėpti“(Coming Up for Air).

Per Antrąjį pasaulinį karą jis tarnavo Namų sargyboje (Home Guard) ir 1941–1943 m. dirbo BBC korespondentu Tolimųjų Rytų reikalams. Būdamas literatūriniu Tribune redaktoriumi jis sukūrė nuolatinę rubriką, kur buvo spausdinami politiniai ir literatūriniai komentarai, dar rašė straipsnius savaitraščiui Observer, o vėliau laikraščiui Manchester Evening News. Jo unikali politinė alegorija „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm) buvo išleista 1945 m., ir šis romanas drauge su „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four, 1949) atnešė jam pasaulinę šlovę.

Džordžas Orvelas mirė 1950-ųjų sausį Londone. Likus kelioms dienoms iki mirties Desmondas Makartis (Desmond MacCarthy) atsiuntė jam sveikinimo žinutę, kurioje rašė: „Jūs palikote neišdildomą žymę anglų literatūroje... esate vienas iš kelių nemirtingų savo kartos rašytojų.“